Viena klientė parašė, kad perskaitė neigiamus atsiliepimus apie rebefingą ir uždavė man klausimą: „Ar tikėti mokslu?“. Ir tada susimąsčiau apie mūsų tikėjimą. Kiek jis mus daug duoda ir kaip mes viską norime labai tiksliai įrodyti. Ne visada pavyksta, bet norime.

Tikėjimo svarba

“Kuo tikėti?“ puikus klausimas. Tikėjimas viena iš svarbiausių mūsų savybių. Kuo tikime, tas ir vyksta mūsų gyvenime… taigi atsirinkti kuo tikėti yra labai svarbu. Nes tai mūsų kelias… Mes einame ten kuo tikime. Tikėjimas gali kisti, tada kinta ir kelias. Mes labai dažnai turime tam pagrįstumą kuo tikime, bet kartais jo nėra ir mes tiesiog jaučiame vidumi, kad yra taip ir ne kitaip. Ir tas tikėjimas mums padeda eiti, jis mus palaiko… arba priešingai – jeigu mes tikime destrukcija, ji taip pat vyksta.

Mokslo žala

Aš asmeniškai matau labai didelę prarają esančią tarp mokslo ir ryšio su viskuo kitu. Mokslas yra atsiskyręs ir išaukštinęs save, o taip tikrai nėra, kvantinė fizika tai puikiai įrodo… Taip pat, tas, kas vakarų pasauliui vadinama su žodžiu „alternatyvi“, tai rytų pasauliui yra visiška kasdienybė. Iš tikrųjų nėra nei jokių alternatyvių medicinų, nei kito požiūrio, visur yra tie patys žmonės, kuriuos veikia tie patys universalūs dėsniai. Aš nenoriu sumenkinti mokslo, kad jis nėra reikšmingas, nes mokslas yra labai svarbus, bet jis sudaro tik dalį viso ko, bet pats nėra visuma…

Mokslas nuolat klysta, nes jis pasiremia loginėm struktūrom, o jas ne visada pavyksta paaiškinti turimomis žiniomis: pvz.: kažkada mokslas teigė, kad žemė yra plokščia ar kad saulė sukasi apie žemę, kažkada deginome raganas, nors jos naudojosi tik ezoterika. Atomas (lot. nedalus) buvo įrodyta, kad jis yra nedalomas. Po to pasirodė, kad yra elektronai ir branduolys, buvo paskelbta, kad branduolys yra nedalomas, po to, kad jis dalomas į protonus ir neutronus, po to buvo teigiama, kad jie nedalomi. Koks absurdas net taip galvoti ir ar tai mokslas, kurį mes aukštiname? Jis nuolat pasiremia kokia nors idėja ir teigia, kad tai įrodė, bet kai gauna gilesnę idėją, tada paneigia savo įrodymą ir sukuria jam naują. Bet kita vertus tai ir yra evoliucija. Mes tokiu būdu tobulėjame, bet mums visiems aiškiai reikia suprasti, kad dabartinis mokslinis įrodymas yra teisingas pagal dabar turimas žinias, priemones ir instrumentus. Kai mes jų įgauname daugiau, vėl viskas kinta į visai kitą lygmenį.

Dar viena problema, kad mokslas nuolat atranda tai, apie ką dvasingume kalbama tūkstančius metų. Tik pagalvokite, kiek mokslui dar reikia dirbti, kad įrodyti tai, kas neįrodoma. Aš tikiu, kad viskas gali būti įrodyta, tik mes turime pasitelkti naujus išradimus, naujas žinias, naujas priemones ir naujas idėjas.

Mano asmeniniu požiūriu – tai rebefingą pateikia kaip „žalingą“ techniką. Tie kas jos nebandę arba pabandę keletą kartų ir nesupratę kas tai yra. Driukas viename interviu pasakojo, kad kažkoks mokslininkas pateikė begalę įrodymų kaip tai žalinga, kaip tai kenkia ir kaip tai negerai. Po keleto metų jis ilgiau papraktikavo ir viešai atsiprašė už tai, ką įrodinėjo. Daugiau papraktikavęs matė tik teigiamus dalykus. Čia vėl esminė mokslo klaida, kad mes savo kūną matome kaip mėsos gabalą. Mes esame žymiai daugiau nei mėsa ar kūnas, tik reikia platesnio suvokimo tai suprasti.

Kaip pasakė vienas iš kvėpavimo mokytojų:

Kvėpavimas negali pakenkti, o mintis gali.