Iš pirmo žvilgsnio atrodo labai paprasta, atrodo, kad mes tai darome nuolat. Bet kai pradedi stebėti savo mintis supranti, kad tai nėra taip kaip manei. Pabandykite kartais pagalvoti apie ką galvojate ir surūšiuokite mintis į tris kategorija (praeitis, dabartis, ateitis). Pamatysite, kad minčių dabartyje beveik visai nėra, arba jų yra labai mažai. Daugiausiai minčių yra apie praeitį arba ateitį.

Kaip suvokiama realybė?

Darant magnetinį smegenų rezonanso tyrimą (MRT) mokslininkai išsiaiškino, kokios smegenų sritys aktyvuojasi esant tam tikroje situacijoje. Bet liepus skenuojamam žmogui prisiminti situaciją, pasirodo, aktyvuojasi tos pačios smegenų dalys. Taip išeina, kad mūsų suvokimas nepriklauso nuo laiko, mes galime užsimerkti, įsivaizduoti kalnus, o kūnas jausis taip lyg būdamas kalnuose.

Mūsų vidinė realybė tai tik projekcija, o projekcija priklauso į kur mes sutelkiame dėmesį. Jeigu mes sėdime darbe, bet mintys paplūdimyje, tai mūsų kūnas jaučiasi kaip paplūdimyje. Taip, mes galime iškreipti dabarties suvokimą, nes mes nesame paplūdimyje.

Kas keisčiausia, kad mes tą darome nuolat. Mūsų protas nuolat nori būti kažkur kitur, bet tik ne čia ir dabar, jis nuolat nerimsta. O būti čia ir dabar galima tik nuraminus protą. O kaip jį nuraminti? Čia ir prasideda iššūkiai.

Šios akimirkos jėga

Eckhart Tolle parašė nuostabią knygą „Šios akimirkos jėga“. Rekomenduoju ją perskaityti. Jis dar kartą priminė man šios akimirkos galią. Jeigu būni čia ir dabar tu įgauni milžiniškas galias. Tu neteisi, nesmerki, nevertini, priimi esamą situaciją, neturi nuoskaudų… kūdikiai ir vaikai tai puikiai moka daryti, o mes tai jau pamiršę… todėl imamės įvairiausių praktikų, kad tai prisimintumėm…

Man labai patiko Jim Carrey pastebėjimas apie tai, kaip jis jautėsi suvokęs šią idėja: