Visi jausmai mums reikalingi, taip pat ir negatyvūs. Žiūrint iš evoliucijos pusės, baimės jausmas seniau mus apsaugodavo nuo stipresnio grobuonio ar nežinomo maisto valgymo. Šiais laikais jis taip pat pasitarnauja. Baimės jausmas mus valdo, kai mes viršijame greitį. Juk nespaudžiame akseleratoriaus iki maksimumo, o jeigu ir bandome tai padaryti, mus užvaldo baimė – tokiu būdu baimė mus laiko gyvus ir leidžia mums išgyventi.

Kada baimė prastas patarėjas

Mes turime įvairiausių baimių, kurios mums pasitarnauja ir kurios mums kenkia gyvenime. Baimė prarasti darbą, baimė pradėti kažką nauja, aukščio baimė, baimė paprašyti didesnio atlyginimo, baimė pradėti pokalbį, baime šokti su parašiutu, vandens baimė, baimė numirti… Sąrašą galima tęsti be galo, taip pat yra ir loginių paaiškinimų baimėms:

Baimė netekti darbo – visi darbai laikini, profesijos ypač šiais laikais keičiasi labai dažnai, naujos įmonės nuolat atsidaro ir užsidaro, darbą reikia ir reikės keisti nuolat, vis dažniau reikia keisti specialybę, nes jos nebelieka… o darbo keitimo statistika ženkliai mažesnė už seniau žinomą 5 metų standartą…

Baimė pradėti kažką nauja – žmogus įpratęs vadovautis įpročiais, nes jie nereikalauja tiek vidinių resursų, taip pat mes mėgstam aiškumą, o kažkas naujo – tai nežinia. Taip pat pradėti naują veiklą reikia labai daug valios ir pastangų, reikia patirti labai daug nesėkmių, tam reikia pasiryžti. Bet visi žinome, kad automobilis daugiausiai kuro sunaudoja kol įsibėgėja, o po to kuro reikia tik tiek, kad palaikytų greitį…

Baimė pradėti pokalbį – tai ankstesnės blogos patirtys pradedant naują pokalbį, ar nusivylimai ir atstūmimai…

Baimė numirti – mūsų protas yra mirtingas ir jis puikiai žino, kad jis mirs. Tai proto baimė… giliai viduje mes aiškiai suvokiame, kad esame nemirtingi ir mirtis tai tik būvio keitimasis…

…

Kaip nugalėti baimę

Baimę reikia išgyventi, reikia patirti ją, tada ateina aiškus suvokimas kodėl ji yra pas mus. Blogiausia kas gali nutikti tai bijoti savo baimės, nes tai baimė dėl baimės, tokiu būdu užsisuka ciklas iš kurio negalime išeiti. Pabandykite ją pajausti ir susigyventi, suvokite jos priežastis.

Veikimas

Mes esame sutverti veikti, todėl vien suvokimas nepadės atsikratyti baimės. Reikia veikti. Reikia mėginti tai daryti, darant pajausti kas ir kodėl mus stabdo ir vėl tai daryti. Pamenu kartą Robert Kiyosaki yra sakęs: aš bijojau pradėti pokalbį, siūlyti prekes, todėl mečiau darbą ir įsidarbinau aktyvių pardavimų įmonėje. Aš ėjau nuo durų iki durų ir pardavinėjau paslaugas. Man priėjus tik prie namo vartelių užvirdavo labai daug įvairiausių jausmų… aš pasakiau sau – „išeisiu iš šio darbo tik tada, kai nejausiu jokio jausmo priėjęs prie durų“. Aš tapau vienu iš geriausių pardavėjų įmonėje…

Kaip aš atsikračiau vandens baimės

Nuolat bandydavau išmokti plaukti – skęsti nenuskęsčiau, bet puikiu plaukimu taip pat nepavadinčiau. Per vienus mokymus nuėjęs ant lieptelio jausdavau gylio baimę. Tai buvo saviugdos mokymai. Aš priėmiau kaip iššūkį – pradėjau eiti ant to lieptelio kiekvieną dieną, kai tik turėdavau laisvo laiko, aš būdavau ant to lieptelio. Keletas žmonių sakė – kam tu save kankini, kam tau to, neik tu ten, jeigu nereikia tau to, tai kam tau eiti… bet aš vis tiek eidavau. Vieną dieną suvokiau, kad aš vaikystėje išsigandau vandens, kai buvau su šeima ant pakabinamo tilto, o jis siūbavo. Vaiko pasąmonė atvira ir į ją patenka viskas kas įvyksta, nes vaikas nefiltruoja informacijos. Tai suvokęs išsikėliau naują iššūkį – „atšilus orui aš išmoksiu plaukti“. Visą pavasarį atidėliojau šį savo pažadą, kažkas viduje vis stabdė, o stabdė tai vidinė baimė. Bet vieną dieną tvirtai pasiryžau, perskambinau visus galimus baseinus, trenerius. Žinoma, kai tu nenori, tai net ir aplinka prieštarauja tau. Dauguma baseinų vasarai uždaromi, treneriai eina atostogų, bet aš vis  tiek užsispyriau ir suradau trenerį, kuris mane mokins. Trenerio diagnozė kodėl plaukti moku, bet negaliu plaukti puikiai – „blogai kvėpuoji“. Kiekvieną kartą atėjęs vis bandžiau „išmokti gerai kvėpuoti“.  Tik po penktos treniruotės supratau, kad man suspaudžia plaučius ir aš neįkvepiu pilnai oro. Dėl to, kad ir kiek stengtumeisi  techniškai gerai kvėpuoti, vis tiek oro pritrūksta ir neina net perplaukti baseino du kartus. Treniravausi toliau… Ir vieną dieną treniravausi itin ilgai ir po pusantros valandos plaukiojimo pastebėjau, kad baimė dingsta, vanduo tampa „savas“. Kai vandenyje pavyksta atsipalaiduoti, tai ir kvėpuoti lengviau, įkvepiu daugiau, nors jau po tiek laiko ir raumenys pavargę, bet vis atsiranda naujų jėgų nuplaukti vis daugiau… Kitą treniruotę vėl tos pačios baimės, bet jau mažesnės… ir dar kitą dieną į treniruotės galą ne tik, kad pradėjau geriau plaukti, bet pradėjau tuo mėgautis, plaukiojau iki išsekimo kol pradėjo kojas traukti mėšlungis. Grįžęs namo kritau į lovą. Ryte pabudęs nustebau, kad visą naktį sapnavau kaip nardžiau ir tas jausmas buvo puikus. Tą momentą atsiminsiu kaip lūžio tašką, kad vanduo ne tik, kad nebaisus, bet jis yra malonus.