depresija

Šis aprašymas skiriamas žmonėms, kurie serga ilgalaike depresija, bet ne tiems asmenims, kurie patiria laikinas depresines būsenas, kurias dažnai sukelia koks nors stiprus išgyvenimas.

depresijaPagrindiniai depresijos simptomai: visiškas abejingumas kasdienei veiklai, nevilties ir prislėgtumo jausmas, siejamas su nuovargiu ar energijos stoka, negalėjimas sukoncentruoti dėmesio, nusivylimas, uždarumas ir susilpnėjęs protinis aktyvumas. Apskritai ligonis nenori, kad jam padėtų, nes mano, jog yra visiškai sveikas, o štai kitiems, jo nuomone, vertėtų pasikeisti. Jis blogai miega, net ir vartodamas migdomuosius vaistus, kalba mažai ir linkęs vengti kitų. Gali net galvoti apie savižudybę.

Depresija yra viena iš priemonių, padedančių išvengti spaudimo, ypač emocinio. Žmogus griebiasi šios priemonės, kai jaučia, jog nebegali daugiau išlaikyti emocinės įtampos. Į depresiją labiau linkę žmonės, kurių santykiai su vienu iš tėvų, priešingos lyties, yra problematiški. Dažnai šios problemos yra perkeliamos į santykius su savo sutuoktiniu, kuris verčiamas patirti tai, kas galbūt turėjo būti skirta vienam iš tėvų, bet tai buvo slepiama ir viešai neparodoma. Atsisakydamas sau padėti, toks žmogus ir toliau gyvena pyktyje ar neapykantoje, gramzdindamas save į gilų skausmą.

Kuo stipresnė depresinė būsena, tuo rimtesnė yra vaikystėje patirta nuoskauda, susijusi su atstūmimu, apleidimu, pažeminimu, išdavyste ar neteisybe. Tik giliai vienatvėje patirtas skausmas gali sukelti tokį stiprų, protini disbalansą kaip depresija ar maniakinė depresinė psichozė. Vaikystėje neturėjęs su kuo pasidalinti rūpesčiais, toks žmogus neišmoko pasitikėti kitais žmonėmis; jis užgniaužė savo norus ir troškimus, užsidarė savyje ir ėmė puoselėti pyktį ir neapykantą.

Kadangi depresijos kamuojamas žmogus nenori padėti pats sau, juo ima rūpintis jį supantys žmonės. Jei tu, skaitytojau, esi vienas iš jų, patariu būti labai tvirtam ir ryžtingam bendraujant su ligoniu ir pasakyti jam, kad niekas kitas, o tik jis pats gali sau padėti ir rasti išeitį iš susiklosčiusios situacijos.

Svarbiausia, ką toks žmogus turi suvokti, yra tai, kad jo depresiją sukėlė vaikystėje ar jaunystėje patirtas didžiulis dvasinis skausmas. Toks žmogus neigia save tokį, koks jis yra. Jei skriauda, patirta vaikystėje, susijusi su atstūmimu ar baime būti atstumtam, jis turi suprasti, jog atstūmimas dar nereiškia, kad tėvai jo nemylėjo. Greičiausiai vienas iš tėvų, kuris jį atstūmė, taip pat buvo atstumtas vaikystėje ir tą nuoskaudą jaučia iki šiol. Pirmasis etapas išgijimo link būtų atjauta ir atleidimas jam.

Po to reikėtų pasistengti atleisti sau pačiam už pyktį vienam iš savo tėvų ir atskleisti jam savo patirtus išgyvenimus, nieko nekaltinant. Juk natūralu, kad vaikas, išgyvenantis viską vienatvėje, jaučia pyktį ar neapykantą. Todėl ligonis turi pasiryžti objektyviai įvertinti visus savo privalumus ir trūkumus, pripažinti savo vertę. O jei sunku tai padaryti savarankiškai, jis gali paprašyti kitų žmonių, kurie jį gerai pažįsta, pagalbos.

Be to, jei depresijos kamuojamas žmogus ima galvoti apie savižudybę, galbūt kažkokia jo dalis norėtų numirti ir užleisti vietą naujam dalykui. Ta siekianti numirti vidinė žmogaus dalis dažnai painiojama su vidiniu AŠ.

Jeigu sergantys depresija užsiima rebefingo praktika, jie atleidžia sau ir kitiems, priima save tokį koks yra, atsiranda daugiau meilės sau ir kitiems. Tada atsiranda emocinis stabilumas ir taip pradedama sveikti.

0 27

Parašykite komentarą